Home

Rašydamas savo, kaip įprasta, visuomeniškai sąmoningą tekstą, neįprastai nukreiptą gatvių platinimo „propagandai“, Anatolijus Lapinskas, ko gero, net nenorėjo pasakyti, kad gatvių platinimas yra prioritetas, nustumiantis į šalį pėsčiuosius, dviračių ir viešojo transporto ar kitus alternatyvius sprendimus.

Tačiau jų nebuvimas ir neminėjimas vis tiek kelia slogų įspūdį, kurį būtina išsklaidyti. Juolab, kad esu absoliučiai įsitikinęs, jog alternatyvų taikymo, išplėtimo ir naujų sprendimų paieškos iškėlimas į prioritetus būtų naudingas ne tik ekologiškai, bet ir ekonomiškai, socialiai ir visaip kitaip – šiam miestui ir kitiems.

Rašyti šią reakciją pasirodė aktualu ir dėl to, kad A.Lapinskas yra autorius, pasiūlęs kurti ne atominę, o… ŽALIĄ Lietuvą; įdomu dargi, kad kaip reta, nemažai pelnytos ir iškalbingos kritikos jam ir straipsniui šiuo atžvilgiu išsakė ir patys liūdnai pagarsėję interneto komentatoriai. Pavyzdžiui, kad beatodairiškas susitelkimas į sąlygų automobilių transportui gerinimą „paradoksaliai“ didina, o ne mažina automobilių srautus, ir vėl tenka grįžti  prie spūsčių (dar Platesnių) problemų.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad Vilnius – vienas iš miestų su mažiausiai diferencijuotu transportu ir didžiausiu procentu vairuotojų, į darbą individualiai vairuojančių individualiu automobiliu.

Kad ir koks iškreiptas bei paradoksalus tai „protestas prieš brangstančius degalus“, siūlyčiau ne vien kaltinti masiškai inertiškus vairuotojų įpročius, bet ir juos aktyviai keisti – tiek taikant alternatyvaus transporto instrumentus, tiek patį lavinimą/sklaidą/įtikinėjimą ir t.t., tiek apskritai kuriant lanksčias, daugiasluoksnes sąlygas efektyvesniam, švaresniam, netgi patogesniam transportui.

Pasitaiko „strateg(ij)ų, priešpastančių ekologiją patogumui: „mes pripratome prie civilizacijos malonumų, o jūs norite grįžti į molį ir nendres“. Esą tik patikimai per išsižiojusius pėstininkus ir kitus lėtaeigius neranguolius laviruojantys keturi ratai, varomi salone įsipatoginusio kelių riterio, toli už vaizduotės ribų palikusio bet kokį „karą keliuose“, – garantuoja XXI amžiaus vertą komfortą su žemų dažnių surroundo radiju, kvepiančia eglute ant veidrodėlio ir atsargine padanga mintyje.

Gal gana?

(cc) Nicolai Grut

PĖSČIŲJŲ OAZĖS – BŪDAS MAŽINTI TRANSPORTĄ

Kasmet išgirstame tai iš vieno, tai kito kabineto „specialistų“ išpuolį, juokingai argumentuojantį, neva dar vieną pėsčiųjų alėją atgaivintų joje atgaivintas XX a. stebuklas – benzininis ar dyzelinis individualus transportas, „nes kavinės ir restoranai atkus, kai mūsų visureigiai galės įvažiuoti tiesiai į jų VIP salę ir PRISIPARKUOTI nugriovę bent penkis stalelius su kėdėmis ir svečiais“.

Tik ar tikrai, tarkim, lauko kavinių portretams įdomiau žiūrėti į nesibaigiantį išmetamųjų dujų ir triukšmo srautą, negu į kitus taikius pasivaikščiotojus? Kas, pagaliau, ir komerciškai sėkmingesnės alėjos – pėsčiųjų ar automobilių, kur mieliau geriat kavą – Pilies gatvėj ar Savanorių prospekte, o gal tai darytumėt vakarinės Saltoniškių spūsties skiriamojoj juostoj?

Būkime tikri – kuo daugiau pėsčiųjų (ir dviratininkų, bėgiotojų, vaikų vežimėlių) zonų ir gatvių sukursime, tuo miestas bus jaukesnis, darnesnis ir efektyvesnis. Pėstieji eina ten, kur atstumas įveikiamas, ir tuo metu nenaudoja jokio kuro, išskyrus ledus ir cukraus vatą, – nenuodija oro ir nejuodina pastatų sienų ir medžių lapų, nepurškia dujų vaikams į akis ir juolab jų netraiško (o taip, transportas teršia aplinką dar ir mirtimis).

VIEŠOJO TRANSPORTO IŠŠŪKIAI

Viešasis transportas Lietuvoje irgi tebemygiamas į visuomenės ir „valdžios“ sąmonę kaip našta arba problema (nors buvo sugalvotas ir puikausiai gali veikti kaip atokvėpį teikiantis sprendimas), ar mažų mažiausiai kaip kažkokia socialinės paramos forma (studentams ir pensininkams). Modernizavus valdymą, pilnai išnaudojant turimą turtą ir infrastruktūrą, išplėtojus bilietų diferenciaciją ir pardavimą, įdiegus šiuolaikines, apgalvotas patikros sistemas bei motyvuojančus abonementinius pasiūlymus ir atsisakius brangių bei groteskiškų kontrolierių tarnybų (ir „įlipimo pro priekines duris“ neįgalybės), iš pagrindų reformavus reklamos, savireklamos, marketingo pastangas ir kitomis priemonėmis galima pasiekti, kad viešas transportas miestiečiams ne tik neštų viešą naudą (kaip jau yra dabar), bet išbristų iš skolų/nuostolių ir būtų galima plėsti jo tinklą, kuris dabar gėdingai mažinamas.

(cc) Kim Scarborough

Šiandien gal ir nepajėgsime kalbėti apie kosmosan-nuleistą metro idėją, tačiau vis dėlto manau, kad ji – su tam tikromis modifikacijomis, dalinai – įmanoma. Integravus geležinkelių tąsas ir kitas reikiamos ar esamos infrastruktūros atkarpas, įskaitant galbūt požeminę – patalpas, stovėjimo aikšteles, vamzdynus ir kt., ateityje galima pasiekti transporto sistemos, teikiančios daugiausiai patogumo, greitumo, efektyvumo ir darnos tiek tarp jos elementų, tiek su aplinka.

REALIOS DVIRAČIŲ GALIMYBĖS

Dviračių transporto kasdienybės voratinklyje šurmuliuoja tiek akcijų, „riedėk ekologiškai“ ženkliukų ir „du ratai – tai geriau nei batai“ šūkių, kad, atrodo, per kritinę dviratizuotų miniažmogių masę jau nebus kur kojos pastatyti, o juo labiau – savo mielojo džipo padangėlės. Tuojau VISI, ne vien premjeras ir meras, persės į DVIRAČIUS limuzinus. Na, bent jau sekmadieniais, ir kai daugiau nėra ką veikti.

(c) Gina Beinoravičiūtė

Tačiau atidžiau žvelgiant, jokių struktūrinių pokyčių nematyti. Tiesa, kartkartėmis už keliolika milijonų iš niekur į niekur nutiesiamas tylos ir susikaupimo apgaubtas „pažintinis takas“, kuriam dar gerą siūlą miško tenka iškirsti. „Pažangesni merai“ iš paskutiniųjų ieško dviračių nuomos korporacijų ar bent galimybės brangiau įsteigti jos punktus, tarsi persėsti ant dviračių miestiečiams trukdytų begalinis noras juos išsinuomoti. Įdomu, kodėl vietoj…… gatvių platinimo nepasiūloma eismo ir spūsčių problemas spręsti tiesiog už miesto pinigus įsigyjant daug automobilių NUOMOS paslaugų? Man rodos, bent jau seimo nariai tokią strategiją suprastų ir pripažintų per pusę minutės.

Ne, mokestinės kompensacijos (kaip buvo su kompiuteriais) perkant ir kitų apsirūpinimo dviračiais ir jų laikymo/saugojimo sąlygų gerinimas (taip pat įleidimas į troleibusus, traukinius ir t.t.), vagysčių prevencija ir pigios socialinių įpročių keitimo programos, netgi dušai ir persirengimo galimybės darbovietėse padarytų dešimteriopai didesnį poveikį.

Tačiau kaip ir A.Lapinsko siūlomu automobilių atveju, pirmiausia turi atsirasti veiksmingi dviračų keliai – tiek integruoti esamoje infrastruktūroje, tiek atskiresni sprendimai (pvz., atsižvelgiant į reljefo – ilgų, įtemptų įkalnių problemą). Ir strategine (sprendimų atradimo), ir finansine prasme, net ir esamomis („krizės“) sąlygomis juos galima vystyti pasitelkus ES priemones, dviratininkų organizacijas ir iniciatyvas, pagaliau dviračių ir sporto prekių gamintojus, importuotojus, pardavėjus. O kokių aukso kalnų reikia įveikti tiems „bordiūrams“, kurių dažnoj miesto vietoj su dviračiu sutinki kas 100 metrų?

NET DVIRAČIŲ MAŽESNIEJI DRAUGELIAI – NE NULIS

Žinoma, nebūkime lapinskai, ir nestumkime vien dviračių buldozeriu ignoruodami kitas aplinkai draugiško susisiekimo rūšis: nuo vaikščiojimo pėsčiomis ir greitojo ėjimo, riedučių ir riedžių, iki velomobilių ir arkliais ar vergais (juokauju) traukiamų karietų, slidžių, riedlenčių, paspirtukų ir šunų kinkinių. Dėl pastarųjų irgi juokauju.

Tačiau aš esu net ne dviratininkas – atstumus įveikiu viešuoju transportu arba bėgdamas, ir pastebėjau, kad tokiems kaip aš miesto kūne vietos nėra, nors tereiktų pajudinti pirštą (paliekant nebetonuotą šaligatvio kraštą), kad atsirastų. Tai mano žinutė ir žmogui, bėgiojančiam asfaltu ar kita kieta danga: kiek žinau, tai kenkia tavo sąnariams. Ir, žinoma, mes abu, kaip ir dviratininkai bei pėstieji, nepelnytai ryjame išmetamąsias automobilių dujas. Kviečiu visus prisidėti prie inicatyvos (pradžiai bent kolektyvinio blogo) „Bėgikas Vilniuje“ (Kaune/Klaipėdoje/Punske).

RAJONŲ „FUNKCIJŲ“, PRADĖTŲ SOVIETMETYJE, METAS ATSISAKYTI VISAM LAIKUI

Tačiau nenukrypkim su tais juokingais riedučiais, kuriais turbūt ne vienas komentatorius dar ilgai daužys man galvą. Kitas spūsčių ir transporto taršos įveikimo scenarijus – tai ne tik atsisakymas „tradicinių mikrorajonų“ ir kvartalų funkcijų – miegamasis, pramoninis, biurų, sandėlių, garažų – bet ir aktyvi politika perkuriant juos į įvairialypį, dinamišką, kūrybingą ir turiningą tinklą Iš Tikrųjų. Keli loftai Ševčenkos gatvėje arba daugiaaukščiai, kuriuose yra biurų, parduotuvių ir butų zonos – tai jau miela pradžia, bet juose dar trūksta kultūros, švietimo, nevyriausybinės veiklos centrų ir…… baseinų, o aplink – Inspiruojančių žalių/viešų erdvių (įtraukiant tokius eksperimentinius elementus kaip Daržas). Įfunkcinus rajonus, jų gyvenamą aplinką ir turinį, perkrovus jį iš naujo, atsirastų daug daugiau galimybių gyventi, dirbti ir ugdyti vaikus KUR nori, galėtume rinktis darbą prie namų, o kur gyvename – liktų mažiau stagnacijos ir pelėsių.

Taip būtų nutrauktas užburtas spūsčių ratas miegamieji rajonai – „centras“ – vaikų darželiai – vėl miegamieji rajonai.

KITOS ALTERNATYVOS

Miestas negali būti ekologiškas kūrinys, tačiau be jo irgi nebegalime. Tad jei dar norime išlaikyti kiek įmanoma „darnios raidos“, jis turi būti efektyvus ir koncentruotas. Negalima pateisinti hektarais plytinčių automobilių stovėjimo aikštelių, sandėliukų, garažų – juos reikia keisti daugiaaukščiais sprendimais, statiniais ir žaliosiomis-viešosiomis, kūrybinių „industrijų“ erdvėmis.

Nebijokime ir didinti, kur galima, pastatų aukštingumo. Netiesa, kad keturaukštis pastatas negali būti ten, kur „dominuoja du triaukščiai“ – tai akių dūmimas. Žinoma, egzistuoja dar galybė ekologų, svajojančių apie begalinę kotedžų ir paūksmėje skendinčių šlaitinių stogelių jūrą, tačiau miesto mastu tai – antiekologinė nesąmonė: be saiko plintantys priemiesčiai horizontalia invazija naikina miškus, ekosistemas ir reikalauja nesveikų transporto ir kitų komunikacijų jungčių – energijos išlaidų.

Čia dar būtų galima kalbėti apie elektromobilius, kurie nors ir tiesiogiai nesusiję su spūstimis, bet sprendžia mobilių taršos šaltinių problemą, juos kartais pamini net premjeras – it kokius optimistiškus fantastų konceptus, savaime nusileisiančius iš dangaus; „tradicinių“ automobilių elektrifikaciją, kurios pavyzdžių yra jau ir Lietuvoje; dalijimosi-automobiliais iniciatyvas ir programas; tačiau nebeturime laiko ir vietos.

Žinoma, viskam reikia ir pačių miestiečių „valios“: atsikratyti įpročių ratelio, reabilituoti keliones dviračiais ir pėsčiomis, patikėti viešuoju transportu užuot jį žeminus, atidėti nuodingas „priemiesčių rojaus“ iliuzijas, įvertinti, ar individualių automobilių manija neatnešė daugiau žalos, nei naudos.

(c) Vladas Kuk.

EPILOGAS

Norėdamas pasiūlyti būdų, kaip viešojo transporto sistemą daryti efektyvia ir našia, parašiau Vilniustransport.lt nurodytiems kontaktams. Atsiliepė (!) Vaidotas Meškauskas, marketingo skyriaus atstovas; tačiau po laiško-kito žmogus dingo visam laikui. Suprantu, seniai esu išmokęs, kad laiko Lietuvoje visada yra mažiau nei kitose šalyse. Tačiau tas pats nutiko ir G.Babravičiui; meras V.Navickas, Delfi ir Vilniaus savivaldybės konkurse įteikęs dviratį už atitinkamus pasiūlymus miestotvarkai ir transporto sprendimams, irgi išnyko iš akiračio visam laikui, nors konkursas skelbė, kad „savivaldybės atstovai ne tik išrinks geriausius, bet juos ir įgyvendins“… su jumis ar be – ne taip jau svarbu.

„Su mumis“, ko gero, buvo kažkaip beketinąs nežinoma forma veikti simpatiškas Kauno meras – A.Kupčinskas, kurio visuomeninis patarėjas formaliai „esu“ ligi šiol. Šį linksmą pažymėjimą gavau už „Kauno dienos“ konkurse pasiūlytus ekologinius ir kultūrinio gyvenimo gaivinimo principus. Viso to pasėkoje suformulavome bendruomenės pasiūlymų (at)rinkimo platformos ID:Kaunas koncepciją ir ekologinio miesto įvaizdžio ir turinio, ateities vizijos gaires ekoKaunas, bent jau į pastarąją programą meras sureagavo entuziastingu „Darom!” Tačiau kaip entuziastingai šis šūkis subliuško nebūtyje.. Berods, viskas pasibaigė išskydusiais, atsimojuojančiais „tai ateik pasėdėk kokiam nors kurios komisijos posėdy…“….

Todėl aš netikiu, kad esamos konjunktūros galėtų ką nors iš tikrųjų pakeisti ar padaryti. Visus, kam bent kelios kryptys šiuose išvedžiojimuose pasirodė priimtinos, kviečiu prisijungti ir keisti padėtį savo rankomis – pirmiausia pakeičiant pačias savivaldybes, kuriose glūdi išvardintų problemų židiniai ir sprendimų badas.

Straipsnio dalys publikuotos savaitraštyje „Atgimimas“.

Advertisements

11 thoughts on “A.Lapinskai, miestas skirtas žmonėms ar automobiliams?

  1. Perku automobilį, nes vienam su dviem vaikais keliauti viešuoju transportu neįmanoma. Tegyvuoja ekologija. Pirksiu apysenį, nes jis ne toks brangus. Ir didoką, kad vežimas į bagažinę tilptų. Įkvepia, ar ne? O ką daryt? Laisvės alėjoj pasivaikščiot norisi.

  2. Paprieštarausiu dėl “įlipimo per priekines duris neįgalybės”. Per priekines duris įlipama daug kur, tame tarpe ir mano gyvenamajame mieste (Aalborge) ir Londone. Kadangi su šių dviejų miestų viešojo transporto sistema esu geriausiai susipažinus, tai jas ir palyginsiu su vilnietiškąja.

    Visų pirma – taip, įlipimo per priekines duris sistema Vilniuje nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Bet tai yra ne dėl pačios idėjos, o dėl labai prasto jos įgyvendinimo ir homo sovieticus priešinimosi. Analizuojam:

    Vienkartinis bilietas. Vilniuje jį reikia nusipirkti, o paskui dar ir pasižymėti. Perkant iš vairuotojo, visuomet būsi palydėtas nemaloniu žvilgsniu, o kartais – ir žodžiu. Aalborge ir Londone kontaktas su vairuotoju visada malonus, o nusipirkto bilieto žymėti nereikia (Aalborge; apie Londono vienkartinius bilietus deja nežinau) – sutaupomas laikas, nereikia papildomai knebinėtis prie žymėjimo aparato. Kiek man žinoma, Vilniuje (pagaliau!) irgi pradės pardavinėti tokius vienkartinius bilietus, tik man juoką kelia, kad lygina su mikriukais – Kaune tokie vienkartiniai bilietai yra jau bent 5 metus.

    Vienkartinio bilieto galiojimas. Vilniuje kiekvieną kartą reikia žymėtis nepriklausomai nuo kelionės trukmės ir atstumo. Aalborge pažymėtas bilietas galioja maždaug pusantros valandos – tiek laiko gali be vargo persėdinėti dviejų zonų ribose.

    Mėnesinis bilietas. Aalborge išduodamas trisdešimčiai dienų, taigi galima jį imti nuo 1 iki 1 ar nuo 16 iki 16 – su mėnesiais tai mažai susiję. Vilniuje, jei esi nuo vieno mėnesio vidurio iki kito mėnesio vidurio, esi priverstas pirktis du mėnesinius bilietus, nors realiai transportu naudojiesi tik mėnesį.

    Terminuoti bilietai. Aalborge galima nusipirkti dešimties pravažiavimų bilietą, kuris pasižymimas kelionės pradžioje ir galioja pusantros valandos. Tokį bilietą, retokai naudojantis visuomeniniu transportu, galima naudoti kad ir pusę metų. Vilniuje terminuoti bilietai tikrai yra terminuoti – vienos dienos, trijų dienų (gal dar kokie), ir kainuoja tiek, kad per dieną reikia pravažiuoti bent 6 kartus, kad jie atsipirktų.

    Bilietų žymėjimo aparatas. Aalborge žymimas tik dešimties pravažiavimų bilietas – jį tik įkišį į skylę ir ištrauki. Greitas ir paprastas procesas. Vilniuje dėl kažkokių mistiškų priežasčių nusprendė palikti sovietinius komposterius, kuriais viena ranka sunkiai pasinaudosi, o kartais dar ir jėgą reikia pasitelkti, kad išmuštų skyles. Gaištamas laikas. Geriau būtų palikę tuos geltonus žymėjimo aparatus – galima pasinaudoti viena ranka, be to, išmušta data ir laikas leistų tuo pačiu bilietu naudotis pvz valandą (kaip Aalborge).

    Elektroninis bilietas. Didysis Susisiekimo Paslaugų ir Vilniaus Savivaldybės susimovimas. Londonas turi puikiai veikiančią elektroninio bilieto sistemą, vadinamą Oyster. Nusiperki geltoną plastikinę kortelę, “pasidedi” į ją kažkiek pinigų – o paskui pati sistema tau automatiškai parenka pigiausią keliavimo planą. Įlipus į autobusą kortelę pridedi prie sensoriaus ir vairuotojui užsidega žalia lemputė, rodanti, kad tavo Oysteryje yra pinigų. Geltona lemputė rodo, kad kortelę reikia greitu laiku pildyti. Raudona – kortelė tuščia, teks pirktis vienkartinį bilietą. Tokiu būdu pats vairuotojas lengvai ir greitai atlieka keleivių kontrolę, o keleiviai tuo pačiu gauna informaciją apie savo sąskaitą. Na o Vilniuj… net nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo tos absurdiškos taisyklės, kad bilietas galioja mėnesį, ir jį nusipirkti būtina iki mėnesio 15 dienos. O jei žmogus naudosis transportu tik antrąją mėnesio pusę? O kodėl negalima nusipirkti bilieto tik savaitei? Arba bet kokiam kitam terminui? Juk bilietas elektroninis, nieko spausdinti nereikia, o pasipildyti galima internetu. Antras dalykas – kontrolės nebuvimas. Pagrindinis dalykas, kurį turėtų suteikti įlipimas per priekines duris – piktosios kontrolierių armijos atsisakymas. Tačiau Vilniuje taip nėra, kadangi vairuotojai neturi kaip patikrinti elektroninių bilietų.

    Keleivių kultūra. Visi supranta, kad įlipus reikia paeiti į galą ir niekas triukšmo nekelia. Aalborge priekinės vietos geranoriškai paliekamos tiems, kuriems jų reikia. Ir jei visgi susidarytų spūstis prie durų (kurias dažniausiai sukelia paaugliai, važiuojantys iš mokyklų), vairuotojas paprašo žmonių pasislinkti į galą. Ir toks prašymas įvykdomas be jokių problemų. O Londone pilno autobuso dar neteko matyti :) Kitas dalykas – niekas nesistumdo ir visi kantriai laukia tas 5 sekundes, kol priešais esantys žmonės sulips į autobusą. Vilniuj… toks įspūdis, kad auto/troleibusas nuvažiuos nepalaukęs, kol visi sulips.

    Vairuotojų kultūra. Jie sveikinasi. Jie šypsosi. Jie nerauna iš vietos ir nestabdo paskutinę akimirką. Jie sąžiningai (daugeliu atveju :)) patikrina keleivių bilietus. Jie palaukia, kol visi išlips/įlips. Jie nepriverinėja žmonių durimis (tam, beje, daugeliu atveju padeda sumontuotos kameros priešais duris), o jei netyčiom taip atsitinka – klaida akimirksniu ištaisoma. Vilniuj viskas atvirkščiai.

    Tarp kitko, bėdą su vairuotojais būtų galima lengvai ištaisyti paprasčiausiai atleidus esamus ir įdarbinus naujus. Krizė juk, darbų nėra, turėtų būti pakankamai paprasta :)
    O dėl elektroninio bilieto atsakingi asmenys privalėtų pasikonsultuoti su Londonu.

  3. kazkaip nevilioja vazinetis visuomeniniu prisnerkstu transportu, arba velai gristi is darbo su dviraciu kauno gatvemis. geriau jau su savo automobiliu. as uz ekologija bet gal pradziai susitvarkyt reiktu su nusikaltamumu.

    • Aš dažnai pėsčia grįžtu vėlai vakare, ir nieko, grįžtu :)
      O dėl viešojo transporto – kaip patys elgiamės, tokį ir turim. Bet nepasakyčiau, kad jis jau toks ir prišnerkštas.

  4. Gatvių platinimas neišsprendžia problemos. Geriausiai tai iliustruoja JAV pavyzdžiai. Kuo platesnė gatvė, tuo daugiau ji transporto pritraukia. Galiausiai turime “kamštį”, tik dar didesnį transporto priemonių kiekiu ir užterštumu. Vietoj platinimo derėtų galvot apie transporto srautų išskirstymą, įvedant daugiau vienos krypties eismo gatvių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s