Home

Čia Bernardinų interviu versija be jų redagavimo. Nuoroda į publikuotą interviu – dešiniame “bare”, “aktualių nuorodų” skilty, ten galima susipažint su įvairiom ligšiolinėm mintim.

Violeta Četyrkovskaja kalbina vieną iš Lietuvoje steigiamos Žaliųjų partijos iniciatorių Liną Kranauską.

Mano manymu, ekologijos tematika šiuo metu yra labai aktuali tiek Europos parlamente, tiek pasaulyje. Niekas dabar nesuabejotų, kad Žaliųjų judėjimai savo veiklos politika ekologijos klausimus sugebėjo iškelti į politikos sprendžiamų problemų aktualumo viršūnes. Dabar pasaulio „žalieji” yra viena įtakingiausių ir labiausiai matomų įtakos grupių. Todėl man būtų ypač įdomu išnagrinėti, kaip gi su tuo yra Lietuvoje.

Linas Kranauskas:

Teisingai dėstote, bet pirmiausia man norėtųsi bent šiek tiek atitolti nuo žaliųjų vertinimo kaip tiesiog „įtakos/interesų grupių“. Mes nesame lobistai ar mažumos, kurių interesus nors ir gerbiu, bet vis dėlto perskyra tarp egoistinių ir altruistinių paskatų yra labai svarbi, o žalieji kovoja už darnią aplinką visiems (ir gamtai, ir žmonėms) – ne vien sau.

Tikra tiesa, kad Lietuvoje tiek politika žaliaisiais klausimais, tiek žaliųjų NVO veikla ypatingai atitolusi nuo Vakarų/Europos/pasaulio, ir niekaip, deja, nesiveja, nors, rodos, yra ir įvairovės, ir „ekomados“ vėjas pro skirtingiausias duris pučia. Trūksta dar kritinės masės, kad iš šių vėjų nors vieną sruogą suvytume į kryptingą, efektyvų darbą, įtraukiantį daugialypes organizacijų, žmonių ir kompetencijų pastangas. Mes tai ir stengsimės daryti.

V.Č. Yra žinoma, kad oficialiai egzistuoja “Žaliųjų partija”, tačiau dažniausiai minimas yra Lietuvos žaliųjų judėjimas.

L.K. Lietuvos žalioji partija yra miręs (ir niekada nebuvo gyvas, nors įkurtas prieš 20 metų), nors ir nepanaikintas juridinis asmuo. Mes šį pavasarį tikimės įsteigti tikrą, aktyvią, visuomeninių „grass roots“ judėjimų skiepais užaugintą Žaliųjų partiją, kurios darbinis pavadinimas yra „Lietuvos žaliųjų sąjūdis“.

V.Č. Žalieji yra kviečiami į visus svarbiausius komitetus, komisijas, darbo grupes, kurios sprendžia aplinkosaugos problemas, tačiau atrodo, kad Lietuvos politiką ekologijos ir aplinkosaugos klausimais vis dėlto įtakoja bendra idėjų sklaida iš užsienio, nei LŽJ, kurie yra viso labo kelių žmonių nevyriausybinė organizacija.

L.K. Būdamas prastesnės nuotaikos, aš irgi mėgstu taip pasakyti. Vis dėlto nenoriu (ir niekad nenorėjau) nurašinėti šių žmonių darbo ir minčių ar patirties, jie turi ir daugiau skyrių, ir dalyvių Lietuvoje įvairiuose rajonuose. Tačiau kad ir koks būtų LŽJ efektyvumas, vienas neigiamas ir lemtingas bruožas yra akivaizdus: tai uždara ir neevoliucionuojanti organizacija. Beje, mes daug atiduotume, kad galėtume normaliai bendradarbiauti ir jungtis.

V.Č. Nepaisant svarbių pasiekimų, ši (ne)lobistinė organizacija lieka populiari tarp kelių miestų bendrijų, tačiau praslysta pro akis kitai visuomenės daliai. Jos pagrindinė kova yra protestų forma, kuri šmėsteli porą kartų per metus, tačiau to neužtenka, kad ji taptų visuomenės ugdymo bei įstatymų priėmimo pagrindu..

Ir štai atsirandate Jūs, nauja iniciatyvinė grupė, kurios tikslas yra politika. Galbūt Jūs dar esate per jauni, kad Jūsų bagaže jau būtų politikos įtakojimo praktikos, bet vis dėlto būtų įdomu LŽJ palyginti su LŽS partija kaip dvi interesų grupes, kurių pamatas yra panašus, tačiau tikslai bei veikimo pagrindas yra visiškai skirtingi.
Taigi ko trūksta Lietuvos žaliesiems, kad jie taptų ilgalaikiu pavyzdžiu ne tik kelioms miesto rajonų bendruomenėms, bet būtų visuomenės ugdytojais bei politikos vedliais?

L.K. Aš sutinku, kad įvairovė, kultūros ir politikos pliuralizmas yra teigiamas dalykas, tačiau mums reikia bent kelių branduolių įvairiuose lygmenyse, kurie pasižymėtų tikru jungimu, vienijimu, kryptingumu, netgi masiškumu ir, žinoma, pozicijomis, kompetencija, stipriais pareiškimais, kūryba, alternatyvų formulavimu. Žaliųjų partija, žinoma, taps tokiu branduoliu ir tam tikra prasme „smegenų centru“; mes sudaryti iš įvairiausių „amžiaus grupių“ ir patirčių.

Tačiau ir nevyriausybiniame sektoriuje trūksta sistemingesnės ašies, nes nei, kaip kalbėjome, LŽJ, nei „Atgaja“, nei „Aplinkosauginių NVO koalicija“ ar kt. nėra pakankamai atviros, nuolat augančios ir pasisakančios, kad galėtų suformuoti tokią alternatyvą, visuomeninę jėgą, kuri darytų neepizodinę įtaką. Aš šiuo momentu siūlyčiau prisijungti prie GreenParty Ekodirbtuvių – neformalaus susivienijimo (o taip pat ekoportalo, kūrybinių dirbtuvių ir vakarėlių ciklo, konsultacinės laboratorijos), kuris ieško ne vien kalbų apie ekomaišelius, marškinėlius ir balionėlius, bet ir realių, struktūrinių sprendimų. Tačiau mes ir patys prisijungtume prie platesnės iniciatyvos, jei tokia pasireikštų.

V.Č. Kaip atsiradote Lietuvoje? Kokiais būdais bandysite veikti politiką?

L.K. Idėja gimė skirtingose vietose panašiu metu, nors Juozas Dautartas kartais lyg ir užsimena, kad gal jau net ir dešimt metų apie tai pagalvoja; taigi sujungėme šias idėjas ir visas esamas pastangas, bandome dirbti kartu.

Politiką mes mėginsime ir veiksime tiesiogiai, antraip kurtume ne partiją (nors kuriame ne vien ją). Tai bus normalus dalyvavimas rinkimuose ir politiniuose procesuose, atvirai redaguojama (inter)aktyvi programa, antikonvencinė rinkiminė kampanija, o taip pat EkoKonvencija – ekologinių sprendimų ir susitarimų programa, prie kurios galės prisijungt bet kas, įskaitant kitas politines partijas.

V.Č. Kodėl pasirinkote eiti į politiką? Kokias galimybes tai suteiks Jums, kaip interesų grupei? Ar manote, kad partijos sukūrimas sulauktų pasisekimo?

L.K. Manau, akivaizdu, kad LAUKTI, kol kas nors pasikeis politikoje ar bent jau joje atsiras žalioji programa, pasidarė beviltiška. Žinoma, jau net ir iki Lietuvos politikų ateina eko-mados, bet tokia iškreipta forma, kad į ją žiūrint smilkinius įskausta: atominė jėgainė pristatoma kaip kova su klimato kaita, didžiuojamasi begėdiškai „stumiamais“ atliekų deginimo „projektais“ nepaisant bendruomenių protestų, o jei ir imamasi ekopriemonių, tai nemokšiškai ir beviltiškai, kaip atliekų rūšiavimo ir perdirbimo srityje.

Nevyriausybinės priemonės įmanomos, tačiau irgi, akivaizdu, nepakankamos. Iš esmės, kai prieini iki tikrai svarbių globalesnių dalykų, viskas apsprendžiama tuo, ar Gausi Malonę iš politikų: ar bus leisti GMO bandymai, karpomos ar išvis atšaukiamos saugomos teritorijos, ir t.t., apie „diskusijas“ dėl branduolinės elektrinės net nėra ką kalbėti. Bet juk yra ir neekologinių nesprendžiamų klausimų: kultūros politika ir kūrybingumo ugdymas, normali šalies strategija, vizija ir įvaizdis, taikos ir tolerancijos siekiai, tikroji demokratija ir turininga žiniasklaida, protingas švietimas – spragos milžiniškos.

Todėl aišku, kad būtina patiems imtis iniciatyvos ir imti bent dalį sprendimų į savo rankas. Pasisekimas tikrai įmanomas, nes esama politinė atmosfera yra sąlygojusi nežmoniškų mastų apolitiškumą, egzistuojančios organizacijos neatsinaujina ir nepritraukia naujų narių ir protų, o didžioji politikų dalis yra „studentiško“ lygio (nors čia jau bijau ir nenoriu pažeminti studentų). Juos galima ir reikia įveikti elementarioje politinėje kovoje.

V.Č. Ar esate lobistinė organizacija? Kokiais būdais gaunate paramą?

L.K. Žinoma, kad nesame. Negauname jokios paramos, ir esminis tikslas būtų išsilaikyti iš savęs – nario mokesčių ir smulkių donacijų, pakankamai masiškai organizacijai to turėtų užtekti, o jei ji nepakankama – tada neverta ir veikti. Apskritai geriausi darbai ir atradimai padaromi ne iš paramos.

V.Č. Jūsų veiklos metodas?

L.K. Mes siekiame, kad programa būtų atvira redagavimui, kuriama wiki-priemonėmis, integruojamės į socialinius tinklus, inicijuojame grass roots tiesimusis ir rankų sukibimus, su kiekvienu besikreipiančiu kontaktuojame asmeniškai, kuriame kūrybines ekodirbtuves ir žaliuosius vakarėlius, rašytines, o vėliau ir gyvas diskusijas, sieksime ekoportalo ir ekorubrikų jau egzistuojančiuose sąmoningiausiuose leidiniuose, organizuosime talkas ir labdaringas valgyklas bei turgus, ir visa kita..

V.Č. Darbai, kuriuos įvykdėte. Kodėl Jūs siekėte būtent tokių rezultatų? Kas būtų Lietuvai, jei į Jūsų pastabas nebūtų atsižvelgta? Nepasisekimai?

L.K. Mes susibūrėme iš daugybės organizacijų, susivienijimų ir paskatų. Vieni pradėjome ir kūrėme ekologinį leidinį, (kiti dirbo valstybinėse aplinkosaugos institucijose, NVO, rengė ekoblogus ar kt.) nes tokio anksčiau nebuvo – aš ir dabar manau, kad reikia profesionalaus tiek spausdintinio ekožinių centro, tiek portalo. Sunku tai įgyvendinti, nes Lietuvoje dar tiek skirtingų interesų, sunkiai vertinami talentai (pirma ieškoma, už ką žmogų nurašyti, o ne už ką pripažinti), iš idėjos sunkiai gebama dirbti kartu ilgesnį laiką, trūksta resursų, ir t.t., bet svarbiausia – trūksta VIZIJŲ, atsižvelgimo į kitų vizijas ir jų vertinimo, prisiderinimo. Net ir neturintis vizijos žmogus čia manys, kad žino viską, ką reikia, ir geriau už kitus. Taigi nepasisekimų daug, bet man vizija labai aiški, be to, kasdien dedu daug jėgų pritraukti kitiems vizionieriams.

V.Č. Jūsų dabartinė veikla ir ateities planai. Kas trukdo/stabdo sklandų Jūsų darbotvarkės vykdymą?

L.K. Pagrindinė veikla ir tikslas šiandien vis dėlto – užbaigti programą ir įkurti partiją, jos veiklius skyrius ir darbo/diskusijų grupes. Tai stabdo daugelio žmonių apolitiškumas ar paviršutiniškas požiūris į viziją, susiskaidymas, visuomeniškumo stoka, bet geriau galvokime apie konstruktyvius dalykus, nes dar daugiau žmonių nori kurti ir keisti.

V.Č. Ar kam nors galėtumėte būti „nepatogūs”, o gal šiuo metu yra tokių, kurie mielai „nutildytų” Jūsų interesų grupės balsą?

L.K. Mes dar neįlindome jiems į akis, bet esu visiškai įsitikinęs, kad būsime nepatogūs ir branduolinės elektrinės planams, ir beveik visoms partijoms, ir danų kiaulidėms, ir kitiems industrijoms atstovams, pripratusiems manipuliuoti ir nekreipti dėmesio į protestus, ir užsiciklinusiems biurokratams, įvairaus plauko nomenklatūrai, taip pat ir negrabiems „reformatoriams“, kurie šiuo metu stengiasi pusvelčiui išparduoti valstybės ir savivaldybių turtą ir įmones, o mažiausiai uždirbančiųjų pajamų mažinimu užkamšyti savo vizijos neturėjimą. Per ateinančius metus stengsimės parodyti, kaip kūrybiškais ir netgi ekologiškais sprendimais išeiti iš šio uždaro rato, bet mums irgi reikia pagalbos. Rašykite į ekodirbtuves [at]gmail.com, registruokitės Ekopartija.wordpress.com ir prisijunkite.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s